Atsiprašyti

trooper | 2008.10.30. - 13:34:59 | Peržiūrėta 1851 kartų

Sveiki ;]

Tiesa pasakius net nežinau nuo ko pradėti. Istorija ilga, ir gal kiek nuobodi, nuobodi jau man pačiam, bet visgi...

Prieš keletą mėnesiu susipažinau su labai mielu vaikinu - toks gležnas, jautrus vaikas, ieškantis šilumos. Labai greitai jis mane įsižiūrėjo, pasiūlė draugaut, o aš sutikau. Įsimylėjo mane, o aš kažkaip nenorėjau jo skaudint, neslėpsiu, aišku jis patiko man ir galbūt todėl padariau tai, ką padariau.

Bet kaip ir galima buvo tikėtis tokiuose kiek vienpusiuose jausmuose, nelabai kaip mums ėjosi. Aš jo nemylėjau taip, kaip jis mane, pastoviai pykomės dėl menkiausių dalykų, o ir aš visai jo nevertinau - kas toks? Vaikas... Galiausiai dukart pabandžiau jį palikt. Bet gavosi, kaip gavosi... Kažkodėl vis nusileisdavau ir priimdavau jį atgal, suteikdavau progą - labai nejaukiai jaučiausi skaudindamas kitą žmogų, o ir be to visai faina buvo turėt kažką, jau geriau blogesnio, nei visai nieko. Ir jis per tiek mūsų draugystės laiko man pasidarė labai artimas, negalėjau tiesiog išmesti visko į šiukšledėžę. Buvaujam dėkingas, kad padėjo man, kai buvo taip sunku, kai padėjo užmiršt seną, nelaimingą pirmąją meilę.

Visgi išsiskyrėm. Turbūt abu galiausiai pamatėm, kad nieko nesigaus ir racionaliausia pasielgti - būtent taip. O tada ir prasidėjo tai, ką aš tegaliu pavadinti juodu gyvenimo tarpsniu.

Tada padariau didžiausią klaidą - pats jį įsimylėjau. (Juk žinot, kaip būna - daikto vertę suvoki tik tada, kai jo netenki... ) Ir jau pats pradėjau neracionaliai ir savo amžiui, sakyčiau, net gėdingai elgtis... Iš pradžių, žinoma, pabandžiau jį susigrąžint. Neišėjo. Ir toliau elgiaus, kaip penkiametis vaikas, netekęs žaislo.

Tada sužinojau, kad kai mes draugavom, pykdavomės, jis tardavosi susitikti su kitais, su vienu net susitiko ir velniai žino, ką darė. Darė už pinigus, ir tuo metu, kai mes dar draugavom. Man tokiu dalykų nelabai nesuprantančiam, ir jau jį mylinčiam žmogui, aišku, užvirė kraujas, pasijutau toks įskaudintas. Ir išvariau ant jo viską, ką tik galvojau , ką galėjau - kad jis - kekšė, nemoka mylėt ir taip toliau. Buvau įskaudintas ir norėjau įskaudinti jį.

Po to dar daug kartų bandėm taikytis ir daug visko darėm, bet vis nieko nesigaudavo. Jis buvo sutrikęs ir, aišku, nežinojo, ar dar nori tęsti kažkokius santykius, o aš jį spaudžiau, vos tik jis kažką blogai darydavo, aš iškart prisimindavau jo poelgius, apie jį iš begalės žmonių girdėtas paskalas. Ir gal jau net ne pavydo, o pykčio greičiau pagautas, vėl viską išliedavau, viską, ką apie jį manau. Bet vis dar jį mylėjau. Ir negalėjau, nenorėjau paleist.

Ši istorija man primena vieną paralelę. Kai vyras vieną kart primušą savo žmoną (ne, aš jo tikrai nemušiau), o po to prašo atleidimo ir bando sugrįžti. Tai kartojasi be galo, bet galiausiai sugrįžti, jau nebegalima.

Kažkuriuo metu visi buvę jausmai paprasčiausiai mirė. Jis kaip žmogus suaugo, ir nors kaip ankščiau, vis dar liko kiek sutrikęs, suprato, kad daugiau nebenori tęsti šito farso. O aš, kaip mažas vaikas vis dar nenorėjau pasiduot, dariau savo.

Galų gale atsidūrėme dabartinėje padėtyje. Jis nebenori matyti manęs, o aš jo. Per daug vienas kitą įskaudinom, perdaug kartu patyrėm ir abu užmušėm mus siejusius jausmus. Nors buvo tikrai labai gražių akimirkų, jų jau nesugrąžinsi. o ir noro nebėra.

Glaiusiai ir mano jausmai jam mirė. Susiradau merginą ir, atrodo, vėl jaučiuosi laimingas. Dėlto ir mano elgesys, pagaliau pasikeitė, nebegaliu jam kažko sakyt, tiesiog nebenoriu. Bet kaip ten bebūtų, matau, kad vienintelis kelias į ramybę yra susitaikymas. To dabar ir siekiu.

Vis dar jaučiuosi blogai. Blogai nedėlto, kad mylėčiau, o dėlto, kad suvokiu, jog labai įskaudinau tą žmogų. Šiandien pabudus, prausiantis po dušu šmėstelėjo mintis - "Blemba, ką aš visą laiką dariau?". Dabar tik suvokiu.

Daug abu pridirbom, bet jo, kad ir dideles klaidas, aš jam jau senai atleidau ir to paties dabar siekiu pats. Tiesiog noriu, kad kadanors ateity, bent sugebėtume likti draugais, o ne vienas į kitą žaibais besisvaidaičiais kvailiais.

Taip, turi praeiti nemažai laiko, bent keli mėnesiai, pats to labai noriu, nes paprasčiausiai perdaug vienas kitam pridirbom ir abiem reik pailsėt. Bet kažkada reiks imtis veiksmų susitaikymo link, tik, deja, nežinau kokių.

Čia ir tiekiuosi Jūsų patarimo.

Jis jau yra toks žmogus, kad jei supyksta, niekada nepamirš ir neatleis. Bet, kad nurimt man reik atleidimo ir susitaikymo. Tik kaip tai gaut?

Iš anksto dėkui, visiems perskaičiusiems mano pakeverzojimus, tikiuosi minčių.

P.S. visiems mūsų bendriems pažįstamiems, kurie žino kas ir kaip - Prašau, suprast, tiesiog pabandžiau čionai sumesti visas savo mintis, išties daug lengviau pasidarė.
P.P.S. Tau, apie kurį kalba čia eina - Tikiuosi tai pat dabar geriau mane suprasi. kolkas nenoriu tavęs matyt, bet žinok, kad gailiuos ir atsiprašau. Dar noriu kadanors likt draugais.

Tai tiek, ačiū, iki ;]

svelniukas | 2008.10.30. - 20:32:24

Svarbiausia paciam susitaikyti su savimi. Matau, kad pats esi neramus, nes jautiesi pasielges neteisingai. Atleisk sau ir atleisk jam (bet nuosirdziai), nurimk ir zingsniuok toliau, su mergina, ar su vaikinu - ne taip svarbu. Nereikia gyventi praeitimi, juk turi ateiti     O jei jis protingas, taip pat atleis tau ir sau. Kas savyje nesa pykti, visu pirma kenkia tik sau.
Sekmes tau, nebedek pastangu del susitaikymo, atleidimo ar dar ko... neverta gaisti laiko tam, kas to nevertina    

oxo | 2008.11.01. - 00:35:47

manau,kad gal nenori sau pripazinti,bet vis delto dar ieskai budu kaip ji sugrazinti... o gal ne patarimo tau reikeja?... o ir patarimas yra negeras dalykas... jei duociau dabar tau patarima,as pati buciau paskui uz patarimo pasekmes ir atskinga... tokie dalykai patys savaime susitvarko... gyvenimo tekme viska sutvarkys... ir dabar ,budamas su mergina,po dusu dar galvoji apie ji... hmmm... ji,gal,labiausiai cia nukencia..

superberniukas | 2008.11.04. - 14:35:11

Žinai, ką aš tau pasakysiu?
Skaičiau visą šitą tavo pasisakymą iki beveik pabaigos ir galvojau - ką čia tau patarus, mąsčiau, kaip pasielgčiau atsidūręs tavo vietoje. Taip mąsčiau iki tol, kol neperskaičiau tavo P.S. ir P.P.S..
Žmogau!!! Juk tu jau ir padarei tai, ką galėjai padaryti geriausiai - tu parašei viešą atsiprašymą, kurį galės perskaityti ir tavo buvęs draugas. Tu dabar kreipiesi ne į mus. Tu kreipiesi į jį. O čia jau jo reikalas, supras jis tavo atsiprašymą ar ne...

Išdėstei viską nuo... iki, galų gale parašei ir atsiprašymą - kaži ar kas nors gali būti geriau šiuo metu?

P.S. Ar galima paklausti, ką vadini vaiku?    
P.P.S. Linkiu kuo didžiausios sėkmės    

nafania | 2008.11.12. - 16:43:31

sutinku 100 procentu su superboy..     ash lygiai ta paty norejau parashyti.. tu jau tai padarei.. svarbiausai patiems nebesigrezhioti atgal.. ir palikti viska praeichiai ir kurti nauja ateity.. ir praeiti.. savais keliais zhinoma.. :)

zerukas | 2008.11.16. - 12:19:03

sudužusio indo negalima sulipdyti taip, kad neliktų žymės... Taip ir sąntykiuose tarp žmonių: jei kartą kažkas įvyko, kažkas suskilo,atgal nesulipdysi, kaip ir nesulipdysi jau kartą nuo duonos kepalo atpjautos riekės... Viskas atrodo taip paprasta, o kartu ir sudėtinga ir čia patarimais nelabai ką gali padėti.Kiekvienas turim nugyventi SAVO gyvenimą, padaryti SAVO klaidas ir iš jų pasimokyti... Tik laikas gydo žaizdas ir tai ne tušti žodžiai: slaugiau mamą 3 metus, amžinybėn išėjo birželio mėnesį ir, atrodė, kad sugriuvo pasaulis... praėjo jau 5 mėn. ir viskas pamažu stojasi savo vietosna... taip ir tau, trooper - laikas viską sustatys į savo vietas... Sekmės ir kantrybės   

nafania | 2008.11.17. - 11:42:04

galima sulibdyti.. :) ir tas siules papuoshti auksinem gijom.. ir tas pac indas kazhkada suduzhes visai kitaip jau trodys.. :) nemanau kad kas ieshko susigrazhinti senu santykiu.. kaip tik noretusi kad viskas butu daug geriau negu buvo priesh tai.. :) ar bent jau tikrai nesipeshti. nesipykti.. ir jausti vidine ramybe.. :) ash taip supratau.. :)

taigivatt | 2010.03.26. - 14:25:10

ohohohoho... sita istorija man labai artima , taip pat nieko nebeliko... taciau yra skirtumas, tu nori buti draugais ,susigrazinti, o as ne... tad galeciau teigti kad tau tas zmogus yra brangus, jei tu apie ji galvoji, tau jis visdar brangus... kaip jau keli zmones minejo tu jau padarei ka galejai geriausia ... issakei savo jausmus :)))) pacios didziausios sekmes :))))))

plungiskis35 | 2010.04.03. - 21:27:50

Citata: "P.P.S. Tau, apie kurį kalba čia eina - Tikiuosi tai pat dabar geriau mane suprasi. kolkas nenoriu tavęs matyt, bet žinok, kad gailiuos ir atsiprašau. Dar noriu kadanors likt draugais. " Va čia sau labai prieštarauji:

1. nenori matyti (t.y. bendrauti), bet nori likti draugais. Ar įmanoma draugystė be bendravimo? Mano galva, tai kūnas be kraujo ...

2. Problema - tavo paties sunkiai protu suvokiamo masto egoizmas. Ar dabartinė mergina nėra viso labo tik sugriuvusios bendrystės įkaitė, tik tam, kad kompensuotų emocinę pusiausvyrą, kuriai pasitaisius taps nebereikalinga?

3. Apie ištikimybę irgi sunku kalbėti - čia deja, beveik visi vyrai klysta: nori žmoną laikyti su skaistybės diržu prisegtą, patys tuo tarpu be jokio sąžinės graužimo išlaikyti visą pulką meilužių. Tavo atveju irgi sukasi trikampis: TU - buvęs vaikinas (kuris nuolat būtų rezerve, jei kada prireiktų) - dabartinė mergina.

Tikrai nenoriu Tavęs įžeisti, bet mano panašios problemos išsisprendė kada ėmiausi mokytis būti mažesniu už aguonos grūdelį, būti paskutiniu gyvenimo eilėje prie laimės, užuot nachališkai pečiais brautis per kitų galvas. Nuoširdžiai linkiu sėkmės