III. Vainiaus istorija
Taip gera basomis, pavargusiomis kojomis eiti minkštu ir tokiu švelniu kilimu. Kiekvienas mažytis rausvas plaukelis kutena pėdą, brūkšteli per nuvargusius pirštus ir atrodo, kad tūkstančiai mažų ežiukų ėmėsi ritinėtis po padu. Net ir kietasis ir bejausmis kulnas džiaugiasi ežiukų masažu. Jo stora oda priešinasi ežiukų darbui, tačiau kiekvienas lėtas judesys sukelia tik dar didesnį malonumą, ir „storžievis“ kulnas negali atsispirti jam...
Vainius mėgavosi kiekvienu žingsneliu. Net ir taip mažus žingsnelius dar labiau mažino ir dabar lėtai dėjo koją už kojos. Kiekvienas žingsnelis suvirpindavo visus jausmus ir jaukūs virpuliukai nuo grubaus pado keliaudavo viršun, taip lengvai kutendami visas kojas. Vainius nenorėjo prieiti savo miegamojo durų - čia daug geriau. Už durų laukia šaltos medinės grindys, girgždančios klaikiu balsu...
Žingsneliai darėsi vis mažesni ir mažesni, tačiau pėdos nykštys švelniai brūkštelėjo šaltas miegamojo duris. Vainiui neliko nieko kita, kaip tik jas lengvai stumtelėjus praverti...
Miegamajame buvo tamsu. Ant šaltų medinių grindų stovėjo dvigulė lova, kurioje jau buvo savo vietą radusi minkštutėlė pūkinė pagalvė. Pagalvė taip kvietė padėti pavargusią galvą, tačiau medinės grindys gąsdino savo šaltumu...
Basa koja nesiryžo paliesti ledinių grindų, o Vainius net sustingo, pajutęs šalčio bangą. Ledinė banga perbėgo vaikino basu padu, nešdama šaltį kojomis ir taip paleisdama šimtus skruzdėlyčių visu kūnu.
Vainius nesiryžo daugiau pajusti tokios ledinės bangos - dėjo didelį žingsnį ir lengvai įšoko į lovą. Išsitiesė visas, o lova vis dar lengvai bangavo. Akys tiesiog merkte merkėsi, o galvoje pasidarė taip tuščia, taip tylu... Blakstienos lengvai sukibo tarpusavyje ir Vainius paskendo tylioje tamsoje... |
Patalpino: oraschat
Straipsnis publikuotas: 2008.06.06. - 00:21:42
Šis straipsnis perskaitytas (kartų/kartus): 2149
Komentarai: 0
|
| |
