II. Vainiaus istorija
- Žinai, Vainiau, - po trumpos pauzės prabilo Sigis, - tu kažkaip iškrenti iš mūsų konteksto. Panos neturi, su mumis retai susitinki, o kai susitinki, esi toks nekalbus. Kas tau atsitiko? Anksčiau toks nebuvai...
- Na nežinau... nieko. Ieškausi darbo, rūpesčių iki kaklo... Kur čia linksminsies?
- Na, bet paną susirast vistiek galėtum, - gurkštelėjęs vyno tarė Arnas. - Ne viena su tavimi pasilinksminti norėtų.
- O man ir vienam gerai - atrėžė Vainius.
- Na jau nepasakok! Kiekvienam reikia to malonumo, - šyptelėjo Arnas.
- Tai aš ir nesakau, kad nereikia.
- Tai ko nieko neturi?
- O koks tavo reikalas? - supykęs išpoškino Vainius. - Iš vis, ko čia prikibai su tom panom? Norėsiu ir susirasiu.
- Tai tu nenori? - nustebo Šaras.
- Ko nenoriu?
- Turėt panos?
- Eikit Jus... Atsibodot.
Vainius staigiai pakilo nuo kėdės ir pametęs penkis litus ant stalo išdrožė pro duris.
Ėjo neatsigręždamas, nieko nematydamas. Galvoje ūžė, tarsi plakė plaktuku, o širdis veržėsi lauk iš krūtinės.
Amžinai tas pats - kodėl tu be panos, kodėl vis vienas, kodėl? Gal tu žydras? Visos panos tik į tave žiūri, o tu... nieko. Tik akis vartai, šypsais. Baik juokus, imkis darbo...
Kaip jam jau atsibodo šitos kalbos. Visada pokalbis pakrypsta šita linkme. Koks gi jų reikalas, kaip jis gyvena? Koks reikalas, ką myli ar ko nekenčia? Visada šie, geriausi, draugai ima domėtis jo asmeniniu gyvenimu, jo asmenine erdve, privatumu.
Žinoma, Vainius niekada negalėjo skųstis merginų dėmesiu. Vakarėliuose visada merginos akimis tik į jį šaudydavo, o jis irgi neatsilikdavo - pyškindavo iš peties. Visada mėgo flirtuoti, tačiau iki rimtų reikalų niekada nepriėjo. Kelis kartus susimastė, kas jį stabdo, bet to į galvą neėmė. Teisinosi sau, kad nesutiko tos, kuri būtų jo pati pačiausia, arba įtikinėjo save, kad jis nemoka mylėti. Aišku giliai širdy vis kildavo mintis, o kas, jeigu... jeigu aš gėjus. Tačiau šias mintis staigiai nuvarydavo į šalį ir imdavo ieškoti kitų priežasčių.
Taip ir šį kartą, nieko nepastebėdamas ir mastydamas apie save, Vainius priėjo savo namus. Namus, kurie realiai ne jo, o jo tėvų, su kuriais vaikinas gyvena. O kaip Vainiui norėtųsi pabėgti nuo tėvų, pradėti savo gyvenimą, apsigyventi savo bute, kur būtų ramu ir niekas nebambėtų, kad vėlai grįžai, negerai padėjai lėkštes, ne vietoje palikai batus...
Tačiau namo durys lėtai užsivėrė ir vaikinas pakilo laiptais į savo tėvų butą... |
Patalpino: oraschat
Straipsnis publikuotas: 2008.06.03. - 19:29:50
Šis straipsnis perskaitytas (kartų/kartus): 2099
Komentarai: 0
|
| |
