Viena vertus, tai, kad valstybė per mažai dėmesio skiria šeimai, vaikų teisių apsaugai, moralinių ir teisinių tėvų ir vaikų santykių krizių prevencijai bei padarinių šalinimui, akivaizdu.
Todėl šia prasme atrodytų, kad įstatymo projekto tikslas iš tikrųjų yra kilnus – įtvirtinti teisinių nuostatų sistemą, užtikrinančią šeimos politikos nuoseklumą, konceptualumą ir ilgalaikiškumą bei veiksmų vientisumą ir koordinavimą, kuriant šeimai palankią aplinką, apimančią įvairias visuomenės gyvenimo sritis, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiančias šeimą.
Abejotina, ar šiems tikslams pasiekti būtinas dar specialus įstatymas, ar vis dėlto pakaktų jau ir esamų teisės aktų įgyvendinimo ir paprasčiausiai noro bei pastangų suvienijimo tą daryti. Lietuvos teisės sistema ir taip apkrauta deklaratyvaus turinio teisės aktais, kurie dėl jų neįgyvendinimo menkina teisės sistemą iš vidaus ir lemia tiek pačios visuomenės, tiek valdžios institucijų nenorą ir negebėjimą panaudoti jau esamas priemones bei resursus susikaupusioms problemoms spręsti.
Tačiau minėto įstatymo poreikis tegul būna daugiau kompetentingų valstybės institucijų svarstymų objektas.
Ne ką mažesnės, o gal ir didesnės svarbos klausimas yra, kokiu pagrindiniu kriterijumi remiantis valstybėje ir visuomenėje, gyvenančioje XXI amžiuje, kuriami šeimos politikos pagrindai. Labai svarbu, kad kuriamos šeimos politikos pagrindas būtų šiuolaikinius Lietuvos ir kitų valstybių (nes Lietuva nėra izoliuota teritorija, o yra pasaulio dalis) visuomeninius santykius atitinkantis ramstis. Būtent dėl šio pagrindo – šeimos sampratos – apibūdinimo tinkamumo ir kyla daug diskusijų.
Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje siūloma numatyti, kad šeima – sutuoktiniai, taip pat jų vaikai (įvaikiai), kuriuos jie turi pareigą auklėt ir išlaikyti.
Ši nuostata paremta minėtos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 1.4 punktu, kuriame sakoma, kad šeima – esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių – vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą.
Todėl valstybės ir nevyriausybinės institucijos privalo užtikrinti šeimos integralumui palankią aplinką, plėtodamos ir tobulindamos jos teisinę ir socialinę bazę.
Taigi, paminėtos normos reiškia, kad valstybė pirmą kartą siūlo įstatyme įtvirtinti šeimos apibrėžimą, kas yra savaime neįprasta ir net ydinga. Be to, formuluojant šeimos sampratą, ji susiaurinama tik iki santuokos pagrindu atsirandančių šeimos santykių, taip paliekant už šios sampratos ribų alternatyvias šeimos gyvenimo formas, tarp jų partnerystę, vieno tėvo šeimas. Taip pat neaišku, ar šeimos, gyvenančios be vaikų, irgi neliks už formuojamos šeimos politikos legalumo ribų.
Todėl paprasčiausiai kyla klausimas, ko iš tikrųjų įstatymo projektu, o vėliau ir įstatymu, valstybė siekia: ar sukurti ir įgyvendinti šeimos politiką, grindžiamą ne statusu, o tarpusavio asmenų, nepriklausomai nuo lyties, susitarimu bei pagarba partneriams, vaikams, jų tarpusavio atsakomybe, socialine gerove ir sveikata.
Ar paversti dalį visuomenės tam tikrų politinių ir religinių ideologijų, prisidengiant tradicinės šeimos tariamu saugojimu, įkaitais, neužtikrinant visiems šeimos nariams tokios pačios padėties ir vienodo įstatymų taikymo. Pagaliau vienas iš esminių klausimų yra, kaip siūlomas šeimos apibrėžimas dera su šiuolaikinėmis Europos šeimos teisės realijomis ir tradicijomis.
Šeimos teisė turėtų užtikrinti tokią pačią teisių apsaugą visiems
Pirmiausiai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės ydinga įstatymuose formuluoti šeimos apibrėžimą, nes šeima yra sociologinis reiškinys, kuris modifikuojasi kintant visuomeniniams santykiams ir santvarkai.
Istoriškai taip susiklostė, kad palaipsniui daugelyje valstybių tam tikrų teisės sričių (mokesčių teisės, socialinės apsaugos teisės, paveldėjimo teisės, vaikų teisių apsaugos ir kt.) normų taikymas buvo išplėstas taip, kad apimtų ir kitus, ne tik santuokos, bet ir, pavyzdžiui, registruotos ar faktinės partnerystės (tarp jų ir tos pačios lyties asmenų) pagrindu, atsirandančius šeimos santykius, šeima laikant vieno tėvo šeimą bei šeimas, neturinčias vaikų.
Kitaip tariant, nuo to, ar partneriai pasirenka santuoką kaip šeimos atsiradimo ir funkcionavimo pagrindą, ar partneriai gyvena šeimos gyvenimą nesusituokę, ar turi vaikų, ar ne, ar gyvena su vaikais po santuokos nutraukimo, neturi priklausyti šių asmenų teisinis statusas privilegijuojant tik vieną šeimos gyvenimo formą – gyvenimą sudarius santuoką. Pagaliau šeimos darną savaime sąlygoja pagarba partnerių vienas kitam, prisiimami įsipareigojimai, o ne tai, kokiu pagrindu formuojami ir palaikomi šeimos santykiai.
Taigi, šiuolaikinėje šeimos teisėje šeimos kaip sociologinio reiškinio negalima sutapatinti su formomis, kuriomis pasireiškia šeimos santykiai. Apie šeimos gyvenimo formų įvairovę šių dienų teisėje ir visuomenėse jau esu pasisakęs, todėl nenorėdamas kartotis, paminėsiu tik pagrindines šiuolaikines šeimos teisės raidos realijas ir tendencijas.
Pagrindinis principas yra tas, kad šeimos gyvenimu turėtų būti laikomi tęstinio pobūdžio santykiai, pagrįsti abipuse pagarba ir pareigomis. Kitaip tariant, teisine prasme šeimos santykių požymiais laikytini bendras tęstinio pobūdžio gyvenimas ir šeimos narių abipusių teisių ir pareigų buvimas.
Tai reiškia, kad į pirmą vietą turi iškilti santykių turinys, o ne formalumai (forma), kaip tie santykiai yra įforminami. Kitaip tariant, turi būti pereinama nuo statuso į susitarimu grindžiamus santykius.
Kitos valstybės ir visuomenės per tam tikrą laiką stengėsi išsivaduoti iš statuso pagrįstų šeimos teisinių santykių eros, o Lietuvoje tendencija yra atvirkštinė: norima stiprinti statusą - formą, ir jį padaryti reikšmingesniu prieš turinį. Užuot skyrus pastangų, lėšų šeimos santykių turinio problemų sprendimui, dėmesys sukoncentruojamas į formos klausimus, manant, kad tai padės spręsti kitas aktualias problemas.
Paminėtas principas lemia tai, kad iš esmės visos Europos ir demokratinės pasaulio valstybės, minėta, pripažįsta šeimos gyvenimo formų įvairovę, aišku, neatsisakydamos tradicinės formos – santuokos. Tačiau akivaizdu, kad šeimos negalima tapatinti su santuoka, ir atvirkščiai.
Teisine prasme – santuoka yra šeimos gyvenimo forma, o šeima, šeimos santykiai yra turinys. Šeimos santykiai atsiranda ne tik santuokos pagrindu. Tiesa, dominuojančios Lietuvoje religijos požiūris yra kitoks, tačiau jį gerbiant vis dėlto pabrėžtina, kad valstybinė teisė neturėtų būti formuojama remiantis vien tik religiniais įsitikinimais.
Išsakytą valstybinei teisei aktualų požiūrį aiškiai patvirtina ir Europos Tarybos ir Europos Sąjungos teisė.
Pirmiausiai paminėta, kad dar 1984 m. lapkričio 22 d. Europos Tarybos Ministrų komitetas priėmė rekomendaciją dėl nuoseklios ir integruotos šeimos politikos. Šiame dokumente jau buvo išsakyta mintis, kad šeimos teisė negali nereaguoti į šeimos formų įvairovę ir jų specifinius poreikius. Taigi, tai reiškė, kad Europos valstybės turėtų daugiau dėmesio skirti ne, kaip minėta, statusui (formai), o susitarimui dėl šeimos santykių.
Šeimos ir santuokos netapatumą rodo ir tarptautinių sutarčių bei ES teisės aktų pavyzdžiai. Štai Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis saugo teisę į šeimos gyvenimą, o 12 straipsnis – teisę į santuoką. ES Pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnis įtvirtina ne tik teisę tuoktis, bet ir atskirą teisę sukurti šeimą, tuo pabrėžiant, kad šeimą galima sukurti ne tik santuokos būdu.
Paminėta realija atsispindi ir kai kuriuose antriniuose ES teisės aktuose. Štai, pavyzdžiui, 2003 m. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 4 straipsnis šeimos nariais pripažįsta ir nesusituokusius partnerius, 2004 m. Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, pagal kurią šeimos nariais laikomi ne tik sutuoktiniai, bet ir partneriai, sudarę partnerystę.
Taigi, matome, kad šių dienų realija yra ta, kad valstybės stengiasi kurdamos teisę, o vėliau ją įgyvendindamos gerbti ir saugoti individų teises ir užtikrinti pareigų vykdymą nepriklausomai nuo to, kokią šeimos gyvenimo formą jos yra pasirinkusios.
Priešingu atveju, valstybė gali susilaukti ne tik neigiamo visuomenės požiūrio, bet ir teisinių gynybos priemonių ėmimosi dėl skirtingo, priklausomo nuo statuso, teisių užtikrinimo ir interesų apsaugos.
Turi būti gerbiama homoseksualių asmenų teisė į šeimos gyvenimą
Be kita ko, pabrėžtina, kad šeimos samprata apima ir homoseksualių asmenų partnersytę. Homoseksualūs asmenys turi teisę į šeiminius santykius, ir todėl valstybė turėtų gerbti šią teisę. Jai taip pat turėtų rūpėti įstatymu užtikrinti ir homoseksualių asmenų, sukūrusių šeimos santykius, teisių apsaugą, numatyti tokias pačias tarpusavio asmenines neturtines ir turtines pareigas bei atsakomybę, kaip ir heteroseksualiems asmenims.
Homoseksualių asmenų teisių esant šeimos santykiams apsauga ginama remiantis Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsniu, kuris įtvirtina, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.
Europos žmogaus teisių teismas, aiškindamas konvenciją pagal šių dienų realijas, 2003 m. liepos 24 d. sprendime byloje Karner v. Austria konstatavo, kad būtina ginti tos pačios lyties porų teisę į šeimos gyvenimą (pažymėtina, kad dabartinėje Europos žmogaus teisių teismo praktikoje ginama homoseksualių asmenų teisės dėl atsiradusių faktinių šeimos santykių, tačiau kol kas teismas minėto straipsnio netaikė dėl valstybės pareigos įteisinti tos pačios lyties asmenų sąjungas).
Natūralu, kad Lietuvos Respublika, būdama ES valstybe narė ir įgyvendindama laisvo asmenų judėjimo principą, turės pripažinti kitose ES valstybėse narėse teisėtai sudarytą tos pačios lyties asmenų santuoką ar partnerystę. Atsisakymas pripažinti galėtų būti vertintinas diskriminavimu dėl seksualinės orientacijos. Be to, Lietuva turi ir turės taikyti bei įgyvendinti ES teisės aktus, nustatančius tokias pačias teises asmenims, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos, socialinės apsaugos srityje.
Nežiūrint to, kad ES institucijos neturi kompetencijos reikalauti valstybių narių pakeisti nacionalinį reglamentavimą, susijusį su santuokos ar partnerystės pripažinimu, Europos Teisingumo Teismas 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu byloje C-267/06 Maruko v. Versorgungsanstalt der deutschen Bühnen (byla buvo susijusi su Vokietijos nacionaline teise) konstatavo, kad valstybės narės, įgyvendindamos kompetenciją, privalo ją derinti su Bendrijų teise, konkrečiai - su nuostatomis, susijusiomis su nediskriminavimo principu.
Sprendime teismas pabrėžė, kad kai valstybė narė suteikia galimybę tos pačios lyties asmenims sudaryti partnerystę, skirtą tik tos pačios lyties asmenims, ji negali tokių partnerysčių ir santuokų traktuoti skirtingai, jeigu santuoka tos pačios lyties asmenims pagal taikytiną teisę negalima.
Be abejo, ES teisės aktai neįpareigoja valstybių narių įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokų ar partnerysčių, tačiau ES galiojantys teisės principai turi būti paisomi suteikiant homoseksualiems asmenims tokias pačias teises ir šeimos teisėje. Būtent toks principas turėtų būti siekiu formuojant ir šeimos politiką, o ne užsiangažavimas vien tik ties praeito laikmečio tradicijomis.
Vietoje išvadų
Kalbant apie šiuolaikinės šeimos teisės principus, logiška būtų kelti klausimą, ar Lietuvos Respublika apskritai yra pasiryžusi ir norinti perimti dabarties laikmečio visuomeniniams santykiams būdingus šeimos gyvenimo formų bruožus.
Žinoma, galima manyti, kad šiuolaikinių visuomeninių santykių ir kitų valstybių teisės sistemų realijų ir raidos tendencijų paisymas - jokia siekiamybė ir vertybė, tačiau toks požiūris man iš esmės nepriimtinas, nes didžiausia vertybe laikytina jau vien tai, kad šiandien Lietuvos Respublika yra, sąlyginai pavadinkime, Europos politinės, ekonominės ir teisinės sistemos dalis bei pilnavertė pasaulio bendruomenės narė. Manyti, kad kitų demokratinių valstybių sukurtos ir įgyvendinamos teisinės sistemos nepriimtinos Lietuvai, kad jos paveiks tradicinių vertybių krizę, per daug neatsakinga.
Be to, reikia turėti omenyje, kad yra sričių, kurios neturėtų būti apskritai valstybės reguliuojamos apibrėžimais ar koncepcijomis. Šeimos samprata yra būtent ta sritis.
Galima suprasti, kai politine ideologija valstybėje grindžiama, tarkim, mokesčių politika, tačiau jeigu politine ideologija (ar net religinėmis nuostatomis), atsižvelgiant į laikmetį, pradedama grįsti ir reguliuoti šeimos politiką, o šeimos teisę valstybė imasi paversti tam tikrais politiniais ir religiniais įsitikinimais paremtų nuostatų rinkiniu, tokiu atveju valstybė išsiskirs ne pačiu geriausiu pavyzdžiu šių dienų demokratinių Europos ir pasaulio valstybių kontekste.
Be to, gali kilti grėsmė didesnei takoskyrai tarp valstybės vykdomos politikos ir bent dalies (ir, matyt, ne tokios mažos) visuomenės supratimo ir požiūrio. Apskritai valstybė, kuri siekia paversti visuomenę laikmečiui prieštaringo apibrėžimo įkaitu, turėtų prisiimti visus dėl to atsirasiančius neigiamus padarinius. Siekis formaliojoje teisėje sureguliuoti apibrėžimais tokią intymią žmogaus privataus gyvenimo sritį kaip šeimos gyvenimas daliai visuomenės tikrai bus nesuprantamas.
Pripažįstu, kad istoriškai šeimos santykius ėmė reguliuoti ne teisė, o religija, todėl jos įtaka šeimos suvokimui yra didelė, taip pat tai lemia ir tradicinės moralinės nuostatos.
Tačiau, H. Harto žodžiais tariant, ne tik moralė gali veikti teisę, bet ir teisė – moralę. Manytina, kad moralu ir žmogiška yra ir tai, kad kiekvienas individas, nepriklausomai nuo jo rasės, lyties, seksualinės orientacijos, turtinės padėties, statuso ir kitų savybių, valstybėje ir visuomenėje jaustųsi gerbiamu, nediskriminuojamu, patirtų vienodą valstybės požiūrį visose teisės srityse, tarp jų ir šeimos teisėje. Būtent to iš valstybinės teisės reikalauja šiuolaikinės demokratijos ir visuomenės, o tai gali įtakoti ir visuomenių moralę.