- Kada supratote, kad esate gėjus?

- Tai supratau 14-os skaitydamas kažkokį žurnalą, kuriame rašė, kad Eltonas Johnas yra gėjus. Man, atrodo, lyg kirviu per galvą kirto – supratau, kad ir aš gėjus, nes tuo metu buvau įsimylėjęs klasioką.

Po to kelias savaites galvojau, kodėl taip atsitiko – mąsčiau, kad gal kažkas negerai, tačiau iki šiol nerandu priežasties – turiu ir tėvą, ir mamą, ir niekas manęs mažo neprievartavo. Nerandu jokių skirtumų nuo kitų šeimų ir kitų vaikų. Tiesiog taip atsitiko ir viskas.

Ar apie Jūsų homoseksualumą žinojo bendraklasiai? Gal sulaukdavote patyčių?

- Niekas apie tai mokykloje nesužinojo. Visąlaik daugiau bendraudavau su mergaitėmis. Keli bendraklasiai mane stumdydavo, tačiau jie tyčiojosi labiau dėl to, kad buvau kitoks nei kiti.

Esu iš Panevėžio – kol baigiau mokyklą, čia nesutikau nė vieno gėjaus.

18-kos išvykęs studijuoti į Vilnių pamažu juos pradėjau sutikti. Iš pradžių jaučiausi užsidepresavęs ir Panevėžio užspaustas. Tada, po devyniasdešimtųjų, ten buvo daug plikai skustų žmonių su treningais. Jie buvo pagrindinė jėga, o aš buvau truputį išsiskiriantis.

Būdamas 18-kos, praktiškai dėl homoseksualumo net žudytis bandžiau – jaučiausi labai vienišas, nesuprastas.

- Ar slėpei savo homoseksualumą studijų metais? Ar dėl seksualinės orientacijos teko nukentėti?

- Tai težinojo dvi mokyklos laikų draugės. Daugiau niekas nei universitete, nei darbe nežinojo. Nenorėjau, kad kas sužinotų – pagal žmonių atsiliepimus, komentarus gėjų atžvilgiu atrodė, kad būtų buvę nelabai gerai. Slapsčiausi.

O universitete kelios merginos iš manęs juokdavosi, nes tai suprato. Kai viena kitai pasakodavo apie savo bernus, aš įsiterpdavau, prašydavau parodyti jų nuotraukas. Kartą jos apie gėjus atsiliepė blogai, o aš pradėjau homoseksualus ginti. Jos susidomėjo, kodėl ginu ir rado atsakymą, kad aš pats toks. Ir nuolat dėl to kikendavo.

Kartą dar studijų metais vienas ėjau namo iš tuomet Vilniuje veikusio gėjų klubo. 4-5 jaunuoliai paprašė cigaretės, pasakiau, kad neturiu, o jie - „o, šitas žąsinas eina iš pyderastų klubo. Dėl to man sulaužė nosį ir prakirto lūpą. Aš jau senokai iš Lietuvos išvažiavęs, gal viskas jau pasikeitė į gerąją pusę?

Iš vieno darbo buvau atleistas po dviejų mėnesių – įtariu dėl to, kad sužinojo apie mano seksualinę orientaciją.

- Ar galima reziumuoti, kad iš Lietuvos išvykote dėl netolerancijos?

- Aš iš Lietuvos į Londoną išvažiavau 2003 m., kai čia baigiau Vilniaus universitetą. Vienoje aviakompanijoje dirbu stiuardų vadovu.

Vilniuje gyvenau nuo 1996 m. Keli mano draugai išvažiavo anksčiau. Kai trumpam grįždavo į Lietuvą, jie papasakodavo, kaip sekasi Anglijoje. Jie pradėjo pasakoti, kad ten viskas kitaip – laisva, gražu ir atvira.

Tada ir aš nusprendžiau, kad geriau būtų išvažiuoti.

Gyvendamas Vilniuje turėjau savo draugų ratą, viskas buvo gerai, tačiau išvykęs pasijaučiau daug laimingesnis. Visą laiką jaučiau priespaudą negalįs būti atviras, laisvas, negalįs pasakyti žmonėms, kas iš tikrųjų esu, ko man reikia, kas mano draugai.

Savo vaikiną visiems turėjau pristatinėti kaip pusbrolį. Tai man labai nepatiko. Aš, aišku, nenoriu eiti, šokti ir rėkti gatvėje, kad esu gėjus, tačiau Londone nereikia slėptis.

Lietuvoje buvo susidariusi tokia atmosfera, kad išvykus kaip akmuo nuo širdies nukrito. Aš čia jaučiuosi laisvai, laimingai ir nenoriu grįžti atgal.

- Kaip į homoseksualumą reagavo tėvai?

- Aš tėvams apie tai pasakiau jau išvažiavęs. Tik sesei prisipažinau anksčiau. Man atrodo, jie įtarė seniai. Jie mane įkalbėjo Lietuvoje baigti magistrantūrą, tad per tuos dvejus metus jiems išūžiau ausis, kad išvažiuosiu. Liepą gavau diplomą, o rugpjūtį išvykau.

Paskui siųsdavau mamai elektroninius laiškus, ji teiraudavosi, su kuo aš nuotraukose – su savo mergaite, ar su savo berniuku. Tada ir pasakiau, kad draugaujame jau dvejus metus, esame labai laimingi. Mama pareiškė, kad jei aš laimingas, tai ir jie laimingi.

Per daug apie tai šeimoje nešnekame. Man atrodo, tėvui tai vis tiek yra tabu – nuo to laiko jis tiesiog nebeklausinėja, kur yra mano merga. Manau, jam sunku būtų apie tai šnekėti.

Per septynerius metus Lietuvoje buvau keturis kartus. Ir nelabai čia noriu. Arba tėvai atvyksta, arba su jais susitinkame atostogų metu. Praėjus septyneriems metams, nematau Lietuvoje skirtumo – tik čia daugiau apie homoseksualumą kalbama žiniasklaidoje. Tačiau neigiama žmonių reakcija žiauriai jaučiasi.

- Ką augdamas girdėjote apie gėjus?

- Nebuvo jokios informacijos. Daugiausia girdėdavau, kad gėjai nenormalūs, išsigimėliai, pederastai, pedofilai. Nieko nebuvo pasakyta iš gerosios pusės. Manau, ir iki šiol Panevėžyje nelabai kas supranta, kas yra homoseksualumas, manau, ar gėjus, ar pedofilas – jiems vienas ir tas pats.

Kai buvau paauglys, nebuvo jokio švietimo, tuomet dar nebuvo interneto. Ir dabar informacijos trūksta.

- Londonas iš homofobijos problemų turbūt jau seniai išaugęs?

- Kai pasakojau kolegoms anglams apie pirmąkart Lietuvoje vykusį gėjų paradą, britai aiškino, kad pas juos tokia situacija buvo 1960 m. pab.-1970 m. pr. Pirmųjų paradų metu gėjai su transparantais prašė laisvės, o priešininkai juos grasino užmušti. Jie iš tokios stadijos išaugo, o Lietuvoje dar tik žengiami pirmieji žingsniai.

Draugai britai nustebo, kad aš niekam apie savo orientaciją nesakiau mokydamasis ar dirbdamas Lietuvoje.

- Kaip situaciją reikėtų keisti Lietuvoje? Kol kas Lietuvoje apie homoseksualumą viešai prisipažino tik du žmonės – Seimo narys ir dainininkas. Kur kiti – pogrindyje?

- Reikėtų, kad daugiau žmonių prisipažintų. Reikėtų švietimo visuomenei, daugiau straipsnių šia tema. Gal reikia rodyti daugiau filmų apie gėjus.

Tačiau kai skaitai komentarus prie straipsnių, susidaro nuomonė, kad Lietuva – runkelių kraštas. Jei Anglijoje kas parašytų komentarą, kuriame grasintų užmušti, šaudyti gėjus, policija į namus atvažiuotų tą pačią dieną. Į tai čia reaguojama labai jautriai.

Manau, ir žurnalistai, ir gėjų lyga stengiasi, kažką daro. Reikia daugiau laiko, kad žmonės nusiramintų, suprastų. Kaip suprantu, Lietuvoje gėjus kaltina ir dėl blogo oro. Manau, kiti paradai praeis ramiau - kai bus koks septintas, niekas dėmesio nebekreips ir nebeklyks, kad vaikai gali apsikrėsti.

- Lietuvos gėjų lyga ne kartą skelbė, kad dėl vyraujančios netolerancijos emigruoja daug jaunų homoseksualų, nenorinčių čia slapstytis ir negalinčių ramiai gyventi. Koks įspūdis susidaro pačiam?

- Iki emigracijos su savo vaikinu draugavau metus – apsimesdavome, kad esame pusbroliai. Išvykę kartu pragyvenome septynerius metus, tik praėjusią vasarą išsiskyrėme.

Mums Lietuvoje nusibodo slapstytis, pabodo atsakinėti į klausimus, aiškinti, kur mūsų mergos. Buvo gal labiau netiesioginė diskriminacija – tiesiai į akis nesako, tačiau jauti diskomfortą meluodamas, slapstydamasis, kurdamas kažkokias pasakas. Tu nesijauti savimi, negali pasakyti „va, čia mano vaikinas“. Tokios smulkios detalės kiekvieną dieną truputį tamsina gyvenimą.

Vieną dieną atsisėdi, pagalvoji, pradedi kaltinti ir žmones, ir lietų, ir vėją, ir benzino kainas. Pagalvoji, kad gal geriau kur nors kitur... Juoba tada, kai visi grįžta ir pasakoja, kad Anglijoje kitaip.

Jau keletą metų Londone esame septyni lietuviai draugai. Galima sakyti, kad didžioji dalis mūsų visų išvažiavimo priežasties – kad čia yra kitaip ir kad čia galima jaustis ir elgtis truputį laisviau.

Lietuvoje drąsiai gyventi išdrįsta vos vienas kitas homoseksualas. Mano geri studijų draugai pora jau aštuonerius metus. Jie Lietuvoje dirba policijoje, sėdi tame pačiame kabinete ir iki šiol aiškina, kad yra pusbroliai. Jie turbūt niekada nepasisakys.

O Londone policija atvirai kalbina vyrus gėjus eiti dirbti į policiją. Jie plečia savo darbuotojų ratą, įsitikinimus - bando įdarbinti tamsių žmonių, gėjų, moterų - kad atitiktų visas visuomenės grupes. Čia policininkai nemato tikslo juoktis dėl to, kad esi gėjus.

Štai pernai į Londono merus pretendavo vienas policijos vadovas, neslėpęs savo homoseksualumo. Visi ėjome už jį balsuoti, daug žmonių norėjo, kad jis būtų meras. Rinkimuose jis liko antras.

Manau, gėjų gyvenimas Lietuvoje priklauso nuo situacijos – kur gyveni, kokie tavo draugai, kokį darbą dirbi. Manau, kad nereikėtų slapstytis, nors tai, pavyzdžiui, darbe gali atsisukti ir kitu galu.

-Apie homoseksualumą kalbate labai laisvai. Kiek laiko tam prireikė?

- Pamenu, kad į Londoną atvažiavome vakare, kitą rytą išėjome pasivaikščioti į miestą. Pabandėme ant bajerio susikabinti rankomis, nors šiaip nejaučiu tam poreikio. Vilniuje buvome kartą susikibę, tai iš visokių tetulyčių sulaukėme smailių žvilgsnių – iškart atsikabinome.

O Londone ėjome, niekas dėmesio nekreipė. Štai vakar į Italiją išlydėjau draugą – oro uoste atsibučiavome, apsikabinę stovėjome kokių 10 minučių. Žmonės ėjo pro šalį pulkais, tačiau niekas neatsisuko. Jiems tai normalu.

Reikia pripažinti faktą, kad visada yra ir bus kitokių žmonių negu dauguma. Jeigu didžioji dauguma visuomenės nereaguos taip baisiai, tai ir gėjai turbūt taip jautriai nereaguos.

Jeigu gyvenimas priverstų rinktis – ar važiuoti į Lietuvą, ar į kokią kitą šalį - gal geriau važiuočiau į kokią Braziliją, tačiau ne čia.