Sprendimą nepilnamečių apsaugos įstatyme nuorodą į homoseksualius santykius pakeisti fraze apie tradicinę santuoką jis vadina dar prastesniu: „Vietoj „keturių“ parašėte „du plius du“, tačiau nepraranda vilties, kad pasikeitus vienai-dviem kartoms visas pasisuks į kitą pusę.

XIX a. poezija – tolerantiškesnė už XXI a. įstatymus?

Žmogaus teises ginančios organizacijos „Amnesty International“ tyrėjas DELFI pasakojo trumpam į Vilnių užsukęs pareikšti paramą lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) bendruomenei. „Manome, kad jai kyla grėsmė, kad ne visos jos teisės gerbiamos. Ši bendruomenė neturi jokių specifinių teisių – teisės yra tokios pat, kaip visų žmonių. Bet daugeliu požiūrių jos buvo pamintos. Esame susirūpinę dėl situacijos Lietuvoje. Ją akivaizdžiai atskleidė kai kurie itin homofobiški politikų ir gerai žinomų viešų asmenų pareiškimai. Tai sukuria geresnį klimatą netolerancijai, kurią LGBT bendruomenės nariai ne tik pajuto, – ji jau pavirto įstatymais.“

Johnas Dalhuisenas
Pernai gruodį pataisytas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos įstatymas, anot J. Dalhuiseno, tam tikra prasme įstatymas yra dar blogesnis. Jis priminė airių poeto Oscaro Wilde'o meilužio lordo Alfredo Douglaso eilėraštį „Two loves“ (angl. „Dvi meilės“), kurį jis parašė 1892 m. Eilėraštis baigiamas eilute su užuomina į homoseksualumą: „the love that dare not speak its name“ (angl. „meilė, nedrįstanti atskleisti savo vardo“). Šis eilėraštis teisme buvo panaudotas prieš O. Wilde'ą.

„XIX a. buvo galima parašyti eilėraštį, kuriame užsiminta apie homoseksualumą. XXI a. Lietuva įstatymu uždraudžia tai daryti, – pečiais gūžčiojo svečias. – Užuot sakę „keturi“, jūs sakote „du plius du“. Keistas elgesys. Neaišku ir kaip įstatymas bus įgyvendinamas. Tikiuosi, kad diskusijos šiuo klausimu dar nebaigtos.“

Ekspertas stebėjosi, kodėl kai kurios suinteresuotos grupės, pavyzdžiui, žurnalistai, per įstatymo pataisų svarstymą nereiškė protestų. Jo žodžiais, tarptautinėje bendruomenėje tebegalvojama, kad šio įstatymo nuostatos stipriai diskriminuoja saviraiškos laisvę, todėl įvairios organizacijos ketina atidžiai stebėti, kaip įstatymas bus įgyvendinamas.

Gruodį Seimas palaimino įstatymo pataisas, kuriose nebeliko įpareigojimo riboti palankios informacijos apie homoseksualius santykius sklaidą. Tačiau nuo kovo bus ribojama informacija, kuria skatinami lytiniai santykiai ar kitokia nei Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo bei šeimos kūrimo samprata, niekinamos šeimos vertybės.

„Turi teisę į renginius mieste, o ne apleistoje gamykloje“

Komentuodamas stringančius Lietuvos gėjų lygos ir Tolerantiško jaunimo asociacijos planus gegužę Vilniuje surengti eitynes J. Dalhuisenas pabrėžė, kad „LGBT bendruomenė turi tokias pačias teises organizuoti renginius, kaip bet kurie žmonės, kartu privalo laikytis tų pačių taisyklių ir prisiimti tokią pat atsakomybę“.

„Viešus ir matomus renginius, o ne renginius, kurie vyksta apleistoje gamykloje 30 km už miesto (...), – pridėjo jis. – Valdžia privalo gerbti šią teisę ir ne tik leisti eitynes, bet ir užtikrinti, kad jos galėtų vykti, net jei būtų abejonių dėl saugumo ar smurto prieš dalyvius grėsmė. Galima prievarta prieš demonstrantus nėra pakankama priežastis uždrausti renginį. Valdžia privalo imtis reikiamų priemonių, kad teisė į susirinkimus būtų gerbiama. (...) Valdžiai nederėtų atsakomybės dėl saugumo perkelti ant organizatorių pečių.“

„Jei nuspręsta, kad tam tikrose vietose gali rinktis visi žmonės, jiems (homoseksualams – DELFI) galioja tas pats. Bet pridėčiau, kad tvarka, kai susirinkimams numatyta tik viena konkreti vieta, yra keista ir jau tai kelia klausimų dėl žmogaus teisių apribojimo“, – kalbėjo svečias.

Kaip žinoma, Vilniaus miesto savivaldybė leido minėtoms organizacijoms gegužės pradžioje surengti eitynes prie Koncertų ir sporto rūmų. Tačiau paveldosaugininkai pareikalavo jas perkelti į kitą vietą, mat čia anksčiau buvo žydų kapinės.

„Ką žmonės veikia lovoje, yra tik jų reikalas“

J. Dalhuisenas sutiko, jog gal net tolerantiški politikai kartais viešai reiškia priešingas mintis, kad neprarastų rinkėjų: „Aišku, kad yra stiprus visuomenės spaudimas politikams reaguoti į klausimus, kurie atspindi aukštą homofobijos lygį šalyje. Politikams tai daro įtaką, o kai kurie galvoja, kad taip galima užsidirbti papildomų populiarumo balų, kad ir ką jie iš tiesų galvotų. Bet kartu esu tikras, kad daug politikų – tai parodė nepilnamečių apsaugos įstatymo priėmimas – giliai širdyje yra užkietėję homofobai.“

Anot pašnekovo, netolerantiški žodžiai skamba dar garsiau, kai priešingoje stovykloje spengia tyla, kai trūksta žmonių, kurie atsistotų ir pasmerktų homofobiją bei paremtų LGBT bendruomenės teises. „Kalba eina ne apie jų gyvenimo būdo gynimą, o apie žmogaus teises. Tai visai nesusiję dalykai. Žmogaus teisės nepriklauso nuo to, ką asmuo veikia asmeniniame gyvenime – tai nėra pašalinių reikalas. Balsų, perteikiančių mintis apie toleranciją, pagarbą, stoka pribloškia labiau, nei homofobija. O homofobiškai nusiteikusių žmonių yra visur.“

„Amnesty International“ atstovo teigimu, Vakarų šalyse prireikė nemažai laiko visuomenės nuostatoms homoseksualų atžvilgiu pasikeisti. Judėjimas už homoseksualų teises ten prasidėjo kur kas anksčiau. „Jungtinėje Karalystėje homoseksualumas legaliu tapo vos prieš keturis dešimtmečius, o dabar tai nieko ypatingo, nepaprasto ar grėsmingo. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Taigi situacija gali greitai pasikeisti ir nėra priežasties manyti, kad Lietuvoje bus kitaip. Kai kurios šalys buvo homofobiškos vos prieš vieną-dvi kartas. Daugybė žmonių JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje iki šiol yra homofobai. Pakeisti situaciją gali padėti lyderiai – tie, kurių balsai girdimi ir kurių nuomonė gerbiama.“

Visuomenės nuostatas gali pakeisti ir pačių homoseksualų atvirumas – esą kuo garsiau jie kalbės, galbūt tuo greičiau ateis pokyčiai. Bet, J. Dalhuiseno žodžiais, homoseksualų negalima priversti viešai paskelbti savo orientaciją: „Nemanau, kad LGBT bendruomenės pareiga yra keisti homofobų požiūrį į juos. Tai yra pačios visuomenės pareiga.“

Pasak jo, šiuo požiūriu jaučiamas ryškus skirtumas tarp Vakarų ir Rytų Europos. Nors Latvijoje buvo surengtos homoseksualų eitynės, organizatoriai susidūrė su sunkumais: teismas uždraudė renginį likus dienai ir tik paskutinę minutę davė leidimą. Eitynėse dalyvavo apie pora šimtų žmonių, bet susirinko antra tiek ar dar daugiau protestuotojų. „Ironiška situacija – žmonės skundėsi dėl tariamo homoseksualų nemoralumo, o patys elgėsi niekingai – įžeidinėjo, žemino, nešėsi užrašus „Vienintelis geras gėjus yra miręs gėjus“, „Grąžinkite dujų kameras gėjams“. XXI a. Europoje galima sakyti tokius dalykus?“ – stebėjosi svečias.

Jo žodžiais, daug prietarų ir stereotipų apie homoseksualus pagimdė nežinojimas. Tiems, kurie rūpinasi dėl šeimos vertybių, J. Dalhuisenas atkirto: „Jie neturi šeimų? Kas taip pasakė? Šeimos koncepcija užtempta ant ant vienintelio tam tikro modelio kurpaliaus. Jei esi gėjus, neturi šeimos? Jie turi mamas, tėčius, seseris, mylimuosius, partnerius. Aišku, kad jie turi šeimas, kaip bet kuris žmogus. Jie lygiai taip pat myli savo artimuosius. Tai, ką veiki lovoje, reiškia, kad neturi šeimos? Keistas mąstymas...“