O kaip su žaliomis akimis? Ar žaliaakio individo, ypač jei jis nėra koks apdriskęs nelaimėlis, viešas pasirodymas tolygus pareiškimui „Tapkite žaliaakiais – žalios akys yra cool!“ ir kvalifikuotinas kaip „žalių akių propaganda“? Įžeidimas mainstream‘ui ir agitacija – vienintelės retesnės (pasirinktos ar įgimtos) savybės matomumo gatvėje suvokimo galimybės?
Ne, šiais konkrečiais klausimais Seimo dauguma, be abejo, taip nemano – nei mėlyni batai, nei žalios akys jai nekliūva; kol kalbame apie batus ar akis, propaganda niekuo dėta. Bet tereikia paminėti homoseksualumą ir panika prasideda, o su ja ir mąstymas pagal ką tik aptartą schemą: stigma nepaženklintą matomumą konservatoriai kažkodėl supranta kaip propagandą ir laiko save visų reiškinių matu (tai, kas netelpa į jų – itin išsivysčiusių asmenybių – pateiktą „protinio ar dorovinio vystymosi“ apibrėžimą, yra žalinga nepilnamečiams ir turi būti uždrausta).
Žalinga, pasak projekto, laikytina ir informacija, kurioje „iškreipiami šeimos santykiai, paniekinamos jos vertybės“, nors jokiame įstatyme (laimei!) nėra apibrėžta, kas konkrečiai yra tos „šeimos vertybės“ ir kokie šeimos santykiai nėra „iškreipti“ (nuosekliai konservatoriškai mąstant, „iškreiptu“ reikėtų laikyti kiekvieną šeimos modelį, bent kiek nutolusį nuo 19 amžiaus etalono – pavyzdžiui, tokį, kuriame, užuot paklusus „šeimos galvos“ diktatui, abu tėvai lygiai priima sprendimus ir nėra jokios „galvos“, arba tokį, kuriame moteris geriau išsilavinusi ir daugiau uždirba). Galima gana pagrįstai spėti, kad, remiantis įstatymu, pavyks uždrausti netgi informaciją apie skyrybas (jos dėka nepilnamečiai juk gali susidaryti įspūdį, kad „tradicinė šeima“ ne visuomet nusiseka ir, vadinasi, nėra vertybė savaime).
Bet, pagaliau, visai nesvarbu, ką konservatoriai asmeniškai mano apie šeimą ir homoseksualumą, ką jie vertina ar nevertina – kur kas įdomiau, ką reiškia jų vertinimų ir manymų suvalstybinimas: kas tada nutinka konstitucinei privataus gyvenimo neliečiamybei, nuomonės bei saviraiškos laisvei; ir kaip suprasti tame pačiame įstatyme numatytą draudimą viešai žeminti žmones dėl jų seksualinės orientacijos (o gal išvadinimas „amoraliu iškrypėliu“ nėra pažeminimas?)?
Ir – kokiu pagrindu galima tvirtinti, kad matoma ar bent įtariama (reikšminga ar nelabai, „natūrali“ ar „socialiai sukonstruota“) mano savybė automatiškai reiškia jos propagandą? Gerai, jei taip norite, jei taip suprantate propagandą, tai – kol įstatymas dar neįsigaliojo – naudojuosi proga ir „propaguoju“, t.y. turiu ir neslepiu spintoje mėlynus batus – be kitų priežasčių ir todėl, kad man tokie gražesni (nebijokite, jums nesiūlau – džiaukitės į sveikatą savo „tradiciniais“).
NOTA BENE: homoseksualumą batams prilyginu ne aš, o konservatoriai – tai jiems atrodo, kad galima lengvai, vos pamačius, imti ir „užsikrėsti“ tokia „mada“ (tik – skirtingai nuo batų – daug „baisesne“: kiekvienas palyginimas turi ribas); todėl, avint mėlynais batais, nepatartina eiti į gatve arba, jei jau ryžomės, iš pagarbos aplinkiniams diskretiškai pridenkime juos lipduku „Šlykštynė“ – tik taip išvengsime neigiamo poveikio nepilnamečiams.