Sociologas domėjosi straipsniais ir reportažais, pasirodžiusiais nuo 2006 m. vasario iki 2007 m. gegužės šešiuose dienraščiuose, keturiuose naujienų portaluose ir tiek pat TV laidų.
Homoseksualumas demonizuojamas
Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje teigiama, kad terminas „neapykantą kurstanti kalba“ apima „visas išraiškos formas, kurios platina, skatina, propaguoja arba pateisina rasinę neapykantą, ksenofobiją, antisemitizmą ir kitas neapykantos formas, besiremiančias netolerancija, pvz., netolerancija, išreiškiama agresyviu nacionalizmu ir etnocentrizmu, diskriminacija ir priešiškumu mažumoms, migrantams ir iš imigrantų kilusiems žmonėms“.
Pasak A. Tereškino, kai kurių žiniasklaidoje nuskambėjusių pasisakymų formų negalima pavadinti neapykantą kurstančia kalba, nors jie gali prisidėti prie prietarų apie LGBT ir kitas mažumas kūrimo bei šių mažumų diskriminavimo.
Helen Darbishire teigimu, tokia kalba galima laikyti žiniasklaidos polinkį pranešti tik blogas žinias apie mažumas, be to, mažumų apibūdinimas klišėmis ir stereotipiniais vaizdiniais gali būti užgaulus, nors jis nebūtinai laikomas neapykantą kurstančia kalba.
Remdamasis rašinių ir televizijos laidų analize A. Tereškinas išskyrė keletą LGBT vaizdavimo Lietuvos žiniasklaidoje bruožų.
Anot jo, homoseksualų problemos dažnai pateikiamos kaip kontroversija ir skandalas. LGBT yra demonizuojami, jų gyvenimai ir santykiai pateikiami kaip nenormalumas, nukrypimas nuo „teisingo kelio“. Tai esą patvirtina tokios antraštės kaip „Lesbiečių bendruomenėje – muštynės ir intrigos“, „Nepakeitęs lyties asmuo nori milijono. Strasbūro teismas viešai nagrinės, ar Lietuva kankino transeksualą“.
Homoseksualumas žiniasklaidoje „tampa“ liga ir nenatūralia iškrypėliška praktika, nepriimtina daugumai žmonių. Tai ypač eskaluojama bulvarinėje žiniasklaidoje, kur net antraštėse nėra reti žodžiai „iškrypėlis“, „vištgaidis“ („Policijos iškrypėliai nejaudina”, „Iškrypėliams armijoje – ne vieta“, „Lenkų premjeras – vištgaidžių užtarėjas“, „Lietuviai vištgaidžių nerinktų“, „Vištgaidžiai reikalauja moteriškų skiepų“).
Aštrių frazių nevengiama interneto portaluose pasirodžiusiose nuomonėse: „Pedofilijos įteisinimas – kas toliau?“, „(...) visame pasaulyje vis labiau populiarėja antišeima – gėjų paradai ir t. t. Kai jau, regis, tuoj tuoj bus įteisintos žmonių ir gyvuliukų santuokos (…)”.
Komentuojant pernykštį Vilniaus valdžios draudimą organizuoti „vaivorykštės dienas“, televizijoje buvo cituojamos ištraukos interneto enciklopedijos, kurioje homoseksualumas pateikiamas kaip vienas iš nukrypimų, tolygių zoofilijai, pedofilijai, nekrofilijai ir pan.
Stereotipai: nuo pedofilijos iki mafijos
Žiniasklaidoje homoseksualumas pristatomas kaip egzotiškas ir keistas reiškinys. Spauda, ypač televizija, esą dažnai koncentruojasi ties egzotiškomis ir itin hiperbolizuotomis LGBT gyvenimo pusėmis, pvz., gėjų paradais. Žurnalistai lankosi gėjų ir lesbiečių baruose, aprašinėja juos kaip baimę ir nuostabą keliančius, seka žinomus žmones, kurie lankosi tokiuose baruose, pateikia Euroviziją kaip gėjų konkursą („Eurovizija – gėjų fiesta“).
Homoseksualumas siejamas su nusikaltimais (rašant apie kriminalinėmis istorijomis, kuriose figūruoja netradicinės seksualinės orientacijos atstovas, tai būna pabrėžiama) arba pedofilija, kartu stiprinant antigėjiškas nuotaikas visuomenėje.
A. Tereškinas įžvelgė ir konspiracijos teoriją – neva LGBT yra engėjai, šalyje egzistuoja „žydroji mafija“, itin gerai organizuotas, įtakingas ir užslėptas homoseksualų lobizmas, finansuojamas iš užsienio. Rašoma, esą vis daugiau gėjų renkasi prestižines profesija, užima aukštas pareigas ir stengiasi išstumti iš jų heteroseksualus, „iškrypėliai nori „paimti“ Klaipėdą“, „lygių teisių ir galimybių“ rėmėjai ruošiasi iš naujo pulti heteroseksualią daugumą.
LGBT dažnai siejami su šeimos ir tautos problemomis, dažnai cituojami aukštų Katalikų Bažnyčios dvasininkų pasisakymai apie homoseksualumą ir šeimą (pavyzdžiui, kardinolo Audrio Juozo Bačkio mintys: „Tolerancijos skraiste prisidengę leidžiame tarp mūsų vešėti šeimos pakaitalams, kuriuos vadiname neutraliais partnerystės, sąjungos net ir tarp vienos lyties asmenų terminais. Sudarome sąlygas klestėti aistrų ir savanaudiškumo tenkinimui, neprisiimant jokios atsakomybės“).
Homoseksualų sąjungos vadinamo savanaudiškumu ir neatsakingumu, teigiama, esą gėjų ir lesbiečių renginiai pažemintų lietuvių tautą ir gyventojų vertybes.
Rašinyje apie moteris, ištekėjusias už gėjų, ne kartą pasikartoja gėjaus-pedofilo, gėjaus-tvirkintojo stereotipas, šie vyrai apibūdinami ir kaip vampyrai, geriantys vargšių moterų kraują, ir kaip vagys, atėmę iš savo žmonų gyvenimus. Greta siūloma išeitis: siekiant apginti šeimą, moteris ir tautą, būtina identifikuoti šiuos pažeidėjus ir morališkai, teisiškai ir net fiziškai atskirti nuo visuomenės.
Spauda neretai apibūdina homoseksualumą ne kaip žmogaus teisių ir pilietiškumo, bet kaip „privataus gyvenimo, to, ką kiekvienas iš mūsų veikia lovoje“ problemą, cituojami žmonės siūlo gėjams viešai nedemonstruoti savo pažiūrų, kalba apie masinę homoseksualumo propagandą.
Neapykantos nekursto, bet įžeidimų neišvengia
„Nors daugeliu atveju žiniasklaidos diskursas negali būti laikomas neapykantą kurstančia kalba, jis yra smarkiai homofobinis ir įžeidus. Šiuo diskursu mėginama pažeminti LGBT žmones ir nustumti juos į subordinuotą poziciją“, - analizę apibendrina A. Tereškinas.
Sociologo teigimu, žiniasklaida lėtai pratinasi prie rimtų ir visapusiškų žinių apie homoseksualus, jų asmeninis gyvenimas ir vieši pasirodymai dažnai trivializuojami.
LGBT vaizdiniai žiniasklaidoje esą atkuria savitas tautos, lyties, seksualumo, seksualinės orientacijos hierarchijas ir konstruoja šiuos žmones kaip kitą, t. y. opoziciją daugumai. Tokiame klimate homoseksualumas arba ištrinamas, arba susilpninamas iki radikalios homofobinės fantazijos.
Pasak A. Tereškino, nemaža dalis valdančio elito ir žurnalistų dar nesuvokia, kad seksualinė orientacija nėra vien privataus gyvenimo dalykas: „Tai – žmogaus teisių problema, pirmiausia LGBT žmonių teisės turėti viešas tapatybes skirtingose viešosiose sferose, tarp jų – žiniasklaidoje, nebijant stigmatizavimo, represijų, patyčių ir persekiojimo“.
